Ana, Ričmondo rūmai, 1541 m. balandis
Išskaičiavimas ir, prisipažįstu, tuštybė nuvedė mane per Kalėdas į rūmus. Manau, buvo protinga priminti karaliui, kad esu jo naujoji sesuo. Bet baimė greitai parginė mane į Ričmondą. Nors linksmybės ir dovanos seniai užmirštos, baimė liko. Karalius per Kalėdas buvo linksmas, o per gavėnią apsiniaukė, todėl džiaugiausi gyvenimu čia, džiaugiausi, kad rūmai mane pamiršo. Nusprendžiau nesirodyti per Velykas ir nevykti į dvaro kelionę vasarą. Aš bijau karaliaus, įžvelgiu jame brolio tironiją ir tėvo beprotybę. Matau jo įtariai lakstančias akis ir jaučiu, jog jau esu tai mačiusi. Su juo nesaugu, ir, manau, kiti dvariškiai greitai suvoks, kad nuostabus jų berniukas virto stipriu vyru, kurį suvaldyti darosi nebeįmanoma.
Karalius aršiai pasisako prieš reformatorius, protestantus ir liuteronus, todėl sveika mano nuovoka bei savisaugos instinktas skatina mane lankytis senojoje bažnyčioje ir laikytis senų papročių. Princesės Marijos tikėjimas man yra pavyzdys, tačiau ir be jos klaupčiausi prieš sakramentą ir tikėčiau, jog vynas yra kraujas, o duona — kūnas. Henriko Anglijoje pernelyg pavojinga turėti kitą nuomonę, netgi galvoti nėra saugu.
Kodėl Henrikas, mėgaudamasis savo valdžia ir gerove, dairosi aplink kaip žvėris, kad galėtų įbauginti? Jeigu nebūtų karalius, žmonės vadintų jį bepročiu, nes vedęs jauną žmoną po kelių mėnesių medžioja kankinius ir degina juos ant laužo. Net savo vestuvių dieną liepė nužudyti didžiausią savo draugą ir patarėją. Henrikas — nesveikas ir pavojingas žmogus, ir pamažu visi ima tai suprasti.
Jis įsikalė į galvą, kad reformatoriai ir protestantai susimokė jį nuversti. Norfolko hercogas ir arkivyskupas Gardneris pasiryžę išsaugoti dabartinę, apiplėštą, bet iš esmės katalikišką Bažnyčią. Jie nori įšaldyti reformas. Mažoji Kitė jiems neprieštarauja, nes nieko neišmano. Jei atvirai, abejoju, kad ji žino, kokios maldos yra jos maldaknygėje. Paskatintas jų, karalius įsakė visos Anglijos vyskupams ir netgi parapijų kunigams gaudyti vyrus ir moteris, nerodančius deramos pagarbos ostijai, ir sudeginti kaip eretikus.
Smitfildo mėsos turgus tapo ne tik gyvulių, bet ir žmonių pragaru, nes čia pradėti deginti kankiniai, čia saugomi žabų ryšuliai ir kuolai vargšams, kuriuos norėdami įtikti Henrikui pasmerkė dvasininkai. Tai nevadinama inkvizicija, nors vyksta tikra „raganų” medžioklė. Jauni, naivūs, kvaili žmogeliai (tvirto įsitikinimo tikintieji yra reta išimtis) tardomi, kamantinėjami teologinių niuansų, kol iš baimės ir susipainioję ima prieštarauti sau, tada paskelbiami kaltais, ir karalius, kuris turėtų būti savo pavaldinių tėvas, liepia juos sudeginti.
Žmonės ir dabar kalba apie Robertą Bernsą, paklaususį prie kuolo jį rišančio šerifo, dėl ko jis turi mirti. Pats šerifas nesugebėjo įvardinti jo nusikaltimo. Negalėjo ir susirinkusi minia. Bernsas nesužinojo to, kai jam po padais padegė žabus. Jis nenusižengė įstatymui, jis nepasisakė prieš Bažnyčią. Jis buvo visiškai nekaltas. Kaip tai galėjo nutikti? Kaip karalius, kadaise buvęs gražiausias krikščionių princas, tikėjimo gynėjas, tautos šviesa, tapo toks — drįstu pavadinti — pabaisa?
Aš sudrebu tarsi sužvarbusi savo šiltame kambarėlyje Ričmondo rūmuose. Kodėl karalius toks pagiežingas, kai laimingas? Kaip jis gali būti toks žiaurus savo žmonėms? Kodėl jis toks užgaidus ir įniršęs? Iš kur žmonės randa drąsos gyventi rūmuose?